vyrgalvė

výrgalvė sf. (1) psn. mokestis už nužudytą vyrą: Jis (žudikas) užmuštojo gentims turėjo atguldyti piningais už užmuštojo galvą, kurie piningai, arba mokesnis, vadinos vyrgalve, arba vyrgulda S.Dauk. Krikštytų žydų vyrgalvė lygi yra bajorų vyrgalvei A.Janul.